Dariaus Čibonio pardavimų mokymai

„Apie pasitikėjimą savimi“


Darių Čibonį kalbino
GODA Simonaitė


"Jei nori tapti čempionu - privalai būti geriausias. O jei toks nesi - įsivaizduok save tokiu!"
- Mohhamad Ali, sunkiasvorių bokso legenda.


Mus įkvepia žmonės, kurie pasitiki savimi, ištisos tautos seka lyderiais, kurie tvirtai pasitiki savimi. Tiek versle, tiek sporte tiek visur kitur šiandieniniame pasaulyje pasitikėjimas savimi padeda išlikti ir iškilti. Kodėl pasitikėjimas savimi yra lyderių privilegija? Kodėl tiek daug žmonių nepasitiki savimi?

 

Pradėkime nuo to - ar pasitikėjimas savimi yra Dievo duotas ar gali būti išugdytas?


Kurią nuomonę bepalaikytumėt - Jūs esate teisūs. Kiekvienas kūdikis ateina į pasaulį su įgimtu pasitikėjimu - užtenka pažiūrėti, kaip maži vaikai mokosi vaikščioti. Ar esate matę vaiką, kuris žengės pirmus žingsnius taip nei sykio ir nepargriuvo? O teko matyti tokį, kuris kartą pargriuvęs nusprendė toliau nebesimokinti vaikščioti? Su kokiu pasitikėjimu maži vaikai bando pažinti pasaulį: tiesia rankutes link visko, kas kelia susidomėjimą, išmokę kalbėti uždavinėja pačius įvairiausius ir drąsiausius klausimus. Visa tai rodo 100% pasitikėjimą savimi, bet kas gi nutinka mums beaugant? Su kiekvienu išgirstu draudimu ar sulaukta kritika mūsų pasitikėjimas savimi mažėja. Amerikiečių psichologai suskaičiavo, kad vidutinis paauglys iki savo paauglystės amžiaus jau šimtus tūkstančių kartų būna išgirdęs žodį "NE" įvairiose šio žodžio formose. Tai vadinama "išmoktu bejėgiškumu" - taigi mes praeiname fantastišką nepasitikėjimo savimi mokyklą. Su kiekviena išmokta taisykle ar apribojimu mūsų pasitikėjimas mažėja, o daugelis apribojimų virsta mūsų gyvenimą valdančiais ribojančiais įsitikinimais. "Turėti daugiau nei kiti yra nuodėmė", "aukštai kilsi, žemai krisi", "nešok aukščiau bambos", "džiaugtis tuo metu, kai visas pasaulis liūdi - nevalia",  ir dar šimtai kitų visiems puikiai žinomų "gyvenimo taisyklių". Taigi Dievas nėra atsakingas už mūsų nepasitikėjimą - mes patys iššvaistėme jo suteiktą dovaną.


Ar galima grąžinti prarastą pasitikėjimą savimi?


Ką gi - gera žinia ir tiems, kurie tiki, kad pasitikėjimą savimi galima išugdyti. Kad ir kaip giliai mes būtume jį užspaudę - pasitikįjimo savimi "raumuo" mumyse yra likęs - o čia jau kaip sporte: kuo dažniau treniruosi, tuo labiau raumenys augs ir stiprės. Kas stiprina pasitikėjimą savimi? Yra bent keletas visiems prieinamų būdų. Pradėkime nuo pirmo būdo: sėkmingai pasiekti tikslai. Mažai kas didina pasitikėjimą savimi taip, kaip suvokimas, kad sugebi sėkmingai pasiekti užsibrėžtus tikslus. Visa bėda, kad daugelis žmonių sau tikslų net nekelia. Tam kad sėkmingai pasiekti, visų pirma reikia tikslus turėti. O kad pasiekęs jaustumeisi sėkmingas - tikslai turi būti konkretės ir apibrėžti laike. "Šiek tiek artimiausiu metu padidinti savo pajamas" - nėra tikslas, kadangi neaišku kaip sužinoti kada jis pasiektas. Pradėti siūlyčiau nuo mažesnių tikslų, kitaip sakant "realistiškų", o vėliau didinti ambicingumą. Nes ambicingi tikslai žymiai labiau motyvuoja ir jau pats siekimo procesas didina pasitikėjimą. Vadybininkas, pasakęs sau "iki x datos parduosiu 30 kartų daugiau nei dabar" - pats savaime yra vaikščiojantis "misteris pasitikėjimas savimi".

 

Mėgstu cituoti Mary Kay Ash "Jei manai, kad gali tai padaryti - vadinasi tikrai gali. Bet jei manai, kad negali - irgi esi teisus". Žmogaus resursai beribiai, o galimybės neribotos - ribas mes sukuriame patys. Todėl ir esu didžiulis ambicingų tikslų šalininkas - nes ambicingu tikslų siekimas maitina žmogų pasitikėjimu savimi ir padeda išnaudoti turimą potencialą. Walt Disney gavo neigiamą atsakymą iš kelių dešimčių bankų, kol gavo finansavimą savo naujai studijai. Jo pasitikėjimą savimi palaikė tikrai ambicingas tikslas - sukurti pramogų vaikams imperiją. Pastaruoju metu į mane kreipiasi patarimų būsimi verslininkai po to kai juos "prameta" vienas bankas. O Lietuvoje juk ne tiek jų ir daug, kad nebūtų galima, pasimokius iš Walt Disney, visus juos aplankyti.


Manęs per seminarus dažnai klausia - o kaip žinoti koks tikslas teisingas,  kaip nesuklysti, kaip išmokti priiminėti teisingus sprendimus? Nori išmokti priiminėti teisingus sprendimus? Dažniau priiminėk sprendimus!


Kitas būdas - sąmoningai atsiriboti nuo negatyvios informacijos. Pavartykite mūsų populiariausią dienraštį. Kas anksčiau buvo 5 puslapyje, šiandien išplito ir į viršelį. Užteks jei peržvelgsite pirmo puslapio antraštes ir nuotraukas. Kai peržvelgsite suprasite: šiandien nėra priežasčių džiaugtis. O pasitikėti savimi išvis būtų kvaila, nes pilnas laikraštis nuotraukų ir istorijų apie tai, kas buvo tiems, kurie pasitikėjo. Aš nesu prieš laikraščius - aš už tai, kad rinktis tą informaciją, kuri mums padeda būti sėkmingesniems ir laimingesniems. Trumpiausias testas, padėsiantis nustatyti ar straipsnis ar TV laida pozityvi ar negatyvi: užduokite sau klausimą "ar norėčiau save matyti herojaus vietoje?". Jei atsakymas neigiamas - vadinasi ši informacija jokiu būdu nesustiprins Jūsų pasitikėjimo savimi. Kodėl gi masinio informavimo priemonės taip mėgsta skandalus ir žiaurias istorijas? Todėl, kad žmonės noriai tai skaito ir žiūri. Kas skatina sąmoningai maitinti savo smegenis visu šiuo šlamštu? Dabar rizikuoju, kad daug kam nepatiks likusi pastraipos dalis. Pagrindinis dalykas - nesąmoningas noras nuolat gauti patvirtinimus savo destruktyviems įsitikinimams:  "pasaulyje tikrai nėra teisybės", "ne visiems lemta būti sėkmingais", "nuo mūsų niekas nepriklauso". Nuolat matydamas patvirtinimus šiems įsitikinimams žmogus malšina giliai esantį sąžinės balsą, kuris priekaištauja už tai, kad veltui nyksta neišnaudojami didžiuliai įgimti rezervai ir talentai. O pripažinti, kad tu pats tai sukūrei ir iš tikrųjų viskas gyvenime nuo tavės priklauso - reikštų pripažinti, kad neišnaudojai masės galimybių, susitaikei su vidutiniais pasiekimais ir.... išdavei ne vieną vaikystės svajonę. Tie, kam norisi nesutikti ir prieštarauti - paklauskit savęs, ar tai nėra noras nutildyti minėtąją sąžinės balsą?


Tas pats liečia ir žmones - aš sąmoningai vengiu žmonių, kurie nuolat viskuo nepatenkinti, kaltina aplinką ir vengia patys prisiimti atsakomybę. Kodėl vengiu? Nes tai užkrečiama, o aš vertinu sveiką gyvenimo būdą. Tai ką gi daryti? Apsupti save sėkmingais ir savimi pasitikinčiais žmonėmis. Nepažįstat? Aš pasakysiu, kur jie renkasi - jų pilna knygyne: skaitykite sėkmingų žmonių biografijas.


Trečias būdas, kuris ne tik stiprina pasitikėjimą savimi, bet ir ugdo daug kitų puikių savybių. Tai reguliarus išėjimas iš "komforto zonos". Kas yra komforto zona? Tai mums įprasta aplinka, elgesys ir darbo metodai, kai mes galime lengvai prognozuoti rezultatą, nes mes nuolat tai darome. Pvz. važiuoti į darbą kas rytą tuo pačiu keliu, pravesti susirinkimą kiekvieną kart tuo pačiu būdu, kiekvieną darbo dienos vakarą praleisti ant tos pačios sofos, valgant tuos pačius čipsus, t.t. Ilgainiui kiekvienas žmogus susikuria savo komforto zoną, kurioje ir gyvena. Bet ne kiekvienas vienodai reaguoja į pasitaikančias galimybes ir iššūkius, kurie mus skatina palikti šią komforto zoną. Pagal reakciją į naujas galimybes ar iššūkius galima sutikti trijų tipų žmones: vieni, kurie visais būdais priešinasi ir bando išvengti naujo iššūkio ar galimybės - kad likti komforto zonoje; kiti - kurie atsiradus galimybei ja pasinaudoja, dėl to jiems tenka palikti komfortą ir išmėginti kažką naujo ir neįprasto; ir treti, kurie nelaukia, kol pasirodys nauja galimybė ar iššūkis - o sąmoningai tokius iššūkius planuoja ir priima.
Kas vyksta su vienais ir su kitais? Išėjimas iš komforto zonos dažnai reikalauja įveikti vidinę baimę dėl nežinomybės, kartais tai reikalauja keisti senus įpročius. Pirmieji, kurie tai daryti vengia, iš esmės vengia pokyčių, jie nedaro to, ko bijo - ir per savo gyvenimą susirenka didžiulę kolekciją vidinių baimių (nes baimė išnyksta tik drąsiai pažvelgus jai į akis). Kuo daugiau baimių, tuo siauresnę komforto zona - tuo mažesnis pasitikėjimas savimi.


Kiti - kurie reguliariai palieka komforto zoną, kad priimti naujus iššūkius ir galimybes - žymiai daugiau gyvenime pasiekia, nes įpranta matyti geras galimybes ir jomis pasinaudoja. Jie lengvai kyla sėkmės laiptais, o su kiekvienu laipteliu jų pasitikėjimas savimi stiprėja (pamenat, kaip veikia sėkmingai pasiekti tikslai?), tai kas kažkada buvo iššūkis- tampa įprasta realybe, tokiu būdu išsiplečia ir jų komforto zona. Pvz. pirmas šuolis parašiutu normaliems žmonėms sukelia stresą. Tačiau profesionaliems kaskadininkams tai komforto zona - nes jiems tai tapo įprasta. O svarbiausia - trečiasis žmonių tipas nebebijo pokyčių ir todėl pats pasaulis jiems padeda judėti dideliu greičiu į priekį. Kodėl? Nes pokyčiai verčia pasaulį suktis, o tie, kurie pokyčiams priešinasi - priešinasi svarbiausiam visatos dėsniui. Tai labiau beprasmis užsiėmimas, nei Don Kichoto dvikovos su vėjo malūnais. XXI amžiaus donkichotai - štai Jums dar vienas dėsnis: "su kuo kovosi, tai tik dar labiau augs!"


Šokinėjimas parašiutu, vaikščiojimas karštomis žarijomis ir stiklų šukėmis - kartą pabandęs, mažai kas gali sustoti. Kodėl? Nes tai stiprina pasitikėjimą savimi, praplečia suvokimą apie savo ribas, o tai yra nepakartojamas jausmas! Bet svarbiausia - kuo tu bebūtum, šie užsiėmimai didina tavo rezultatus. Nes tavo rezultatai tiesiogiai proporcingi tavo pasitikėjimui savimi - ir tai yra dėsnis!